Kai gimė Viktorijos Arnotienės dukra Nikolė, jos gyvenimas pasikeitė visiems laikams. Mergaitė turi trijų galūnių paralyžių ir negali savimi pasirūpinti. Kiekviena diena prasideda ir baigiasi mamos rankomis – nuo aprengimo iki maitinimo, nuo kiekvieno judesio iki kiekvieno poreikio, rašoma labdaros ir paramos fondo „Tuk Tuk Širdele“ pranešime žiniasklaidai.
Tačiau sunkiausia, kaip sako Viktorija, buvo ne fizinis nuovargis. Sunkiausia buvo vieną dieną suprasti, kad rūpindamasi dukra, ji pati tarsi nustojo egzistuoti.
„Visi tie šešeri metai buvo atiduoti tik dukrai. Mano vienintelis tikslas buvo patenkinti jos poreikius, o aš tapau niekas. Tai buvo visiškas savęs pametimas“, – atvirai pasakoja moteris.
Viktorijos istorija – viena iš daugelio. Šeimose, kuriose auga sunkiai sergantis ar neįgalus vaikas, visas dėmesys natūraliai krypsta į jo gydymą, reabilitaciją ir kasdienius poreikius. Tačiau šalia vaiko metų metus yra žmogus, kurio nuovargis, baimė, vienatvė ir poreikiai dažnai lieka nematomi – mama.
Įkvėpė viltį gyventi
