„Šlykštus jausmas, kai nežinai, ką daryti. Pulti? Matai, kad nieko nepadarysi. Stovėti? Matai, kad žmonės skęsta“, – prisimena 1975 m. pontoninio tilto griūtį Vilniuje liudijęs istorikas, profesorius dr. Alfredas Bumblauskas. Prisiminimais sugrįžęs ir į vaikystę, profesorius sako jau tada supratęs: prieš šnekant visada reikia pagalvoti.
Visas pokalbis su prof. A. Bumblausku – LRT RADIJO laidos „Genijaus kailyje“ įraše:
– Koks yra jūsų ryškiausias vaikystės prisiminimas?
– Sėdžiu prie Telšių kapinių ant laiptų, mėtau akmenis. Šalia, prie vartų, yra mano auklės namelis, mama mane nuveda pas ją. Žinau, kad už nugaros yra kolektyvinis Rainių kankinių kapas, bet niekas neleidžia apie tai šnekėti. Nuo tada žinau, kad prieš šnekant visada reikia pagalvoti.
– Iš kur jūs, būdamas vaikas, žinojote apie tą istoriją?
