Ilgą laiką santuoka ir joje gimstantys vaikai buvo laikoma esmine visuomenės ląstele. Tačiau tai, kas anksčiau buvo normalu ir kone privaloma, šiandien tampa diskusijų objektu, ypač kai į diskusiją įtraukiamas vis svarbesniu tampantis dėmuo – asmeninis išsipildymo jausmas ir laimė. Dviejuose romanuose, kuriuos tuojau aptarsiu, svarstomi santuokos ir motinystės klausimai tiek šiandienybėje, tiek alternatyvioje realybėje.
Sayala Murata „Išnykstantis pasaulis“ (iš japonų k. vertė Indrė Baronina, išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2026)
Kuo labiau amžėji ir kuo daugiau skaitai, tuo rečiau nustebina literatūra, vis rečiau patiri tokį stiprų „oho“, kokį patirdavai jaunystėje. Tai nėra blogai, nes reiškia, kad įgijai patirties, žinių, ėmei vertinti kitais aspektais, vis dėlto malonu, kai užklumpa tad didžiulis nuostabos ir susižavėjimo autoriaus vaizduote jausmas.
Pastaraisiais jį man sukėlė japonų rašytoja Sayaka Murata, kuri kartais gana kontroversiškais siužetais narsto visuomenines, socialines temas, ypač liečiančias individo ir visuomenės, normų, tapatybės, romantinių ryšių ir santuokos temas. Į lietuvių kalbą verstas jos romanas „Kombinio moteris“ (2019 m., vertė Gabija Čepulionytė), apsakymų rinkinys „Gyvybės ceremonija“ (2023 m., vertė Rūta Aleksandravičiūtė), o šiemet, 2026-aisiais, pasirodė jos romanas „Išnykstantis pasaulis“.
