Vasara mieste man neabejotinai yra čirpiantys ir tarp daugiabučių nardantys čiurliai. Dar koks šlapias šuo, besivaikantis drugelį parke, karšto asfalto kvapas... Atsitraukia, šuo išdžiūvo, net ir drugiai jau ieško tamsių ir vėsių užkaborių.
Vaikystės vasarų, kurios paprastai prabėgdavo provincijos miestelyje, Krekenavoje, uždarymo ženklas buvo Žolinė. Jos Krekenavos kūnas ir kraujas, DNR ir Achilo kulnas. Kaip 2002 m. Žolinė apskritai tapo valstybine švente – labai sunkus ir komplikuotas klausimas, sutikite – šioks toks nesusipratimas. Dauguma populiacijos tikrai nesupranta, kodėl ši diena yra ne darbo.
Visa darbo liaudis ir klerkai, užuot ant iešmų čirškinę mėsas, tą dieną turėtų privalomai dalyvauti bažnytinėse procesijose, nešti vėliavas, barstyti žiedlapius ir visaip kitaip stengtis, kad Mergelė Marija sėkmingai būtų paimta į dangų. Tik tai galėtų užtildyti finansų analitikus ir pramonininkų atstovus, jų ištaras, jog kiekviena ne darbo diena Lietuvos ekonomikai kainuoja nuo 50 iki 200 milijonų pinigų.
Į procesiją kadaise įkaitu buvau paimtas ir aš, dar vaikiščias. Aplink bažnyčią turėjau nešti pagalvėlės kaspiną. Nesupratau, kam to reikia, tą pagalvėlę galėjo panešti ir vienas tarybinis angelas spaliukas. Mintis, jog dabar man viskas, į pasaulietinį pasaulį niekad nebebūsiu grąžintas, nebepamatysiu nei tėvo, nei motinos, nei bobutės ir brolių, buvo aštri kaip smilkalai, savo svaiguliu žadėję amžinąjį gyvenimą.
