Menų festivaliai, kaip ir patys meno kūriniai, yra skirtingi, siekia savos auditorijos, savito poveikio. Kaune vykstantis jau aštuntasis „ConTempo“ festivalis nuo pat pradžių turėjo aiškią viziją ir net misiją – savo pasirinktame mieste (ir rajone) ne tik užpildyti tuo metu juntamą didžiulį scenos menų įvairovės stygių, bet ir suburti bendruomenę, kuri galėtų augti kartu su renginiu.
Tarptautinis festivalis dažnai nešasi edukacinę dalį – juk būdamas čia staiga atsiduri mažame, bet įtaigiame skirtingų kultūrų, idėjų, estetikų katile. Šis įvairovės mišinys, jo sudedamosios dalys visuomet priklauso nuo jį rengiančio meno vadovo.
Festivalio išauginta publika ir temos
Žvelgiant į „ConTempo“ istoriją, jo vadovė Gintarė Masteikaitė turėjo didelių planų, kuriuos labai kantriai ir nuosekliai vykdė. Nepraėjo nė dešimtmetis ir ši menų platforma tapo vienu didžiausiu renginių Lietuvoje, sugebėdama kasmet konceptualiai sujungti ir žiūrovams pristatyti šiuolaikinio cirko, šokio, gatvės teatro, instaliacinius kūrinius, vos „dėl skonio“ pridėdama vieną kitą iš dramos teatro ateinantį darbą.
Vėlgi, žvelgiant atgal, matyti, kaip kasmet plėtėsi ir vis drąsesnė darėsi programa, jaučiant ir net kiek į priekį numatant, ką ir kada savo suburtai bendruomenei jau atėjo laikas pamatyti. Gražu tai, kad į publiką čia dėmesys telkiamas kaip į žmogų, individualybę, o ne į „statistinį žiūrovą“. Priimama patirčių gausa atsispindi ir pasiūlos gausoje, kur kai kurie darbai atliepia poreikius, o kiti – kelia kartelę, kviečia ir toliau atsiverti pažinimui.
