Kai septynmetė Milita pirmą kartą savarankiškai nuėjo kelis žingsnius, tai buvo akimirka, kurios jos tėtis Mindaugas laukė ne vienus metus. Po kūdikystėje patirtos sunkios galvos smegenų traumos mergaitė turėjo iš naujo mokytis to, kas daugumai vaikų ateina natūraliai. Šiandien už šio, atrodytų, paprasto pasiekimo slypi ilgametis Kauno klinikų specialistų ir šeimos darbas, kantrybė bei atkaklumas, rašoma Kauno klinikų pranešime žiniasklaidai.
„Milita į Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos kliniką pateko dar kūdikystėje, kai po patirtos galvos smegenų traumos atsirado pirmieji judesių ir raidos sutrikimo požymiai. Jau tuomet jai buvo nustatyta didelė cerebrinio paralyžiaus rizika, o vėliau patvirtintos cerebrinio paralyžiaus ir epilepsijos diagnozės. Nuo pirmųjų gyvenimo metų pradėta nuosekli reabilitacija tapo svarbia Militos gydymo dalimi“, – sako doc. Indrė Bakanienė, Kauno klinikų Vaikų reabilitacijos klinikos vadovė.
Tėčiui Mindaugui iki šiol sunku prisiminti pirmuosius mėnesius po dukros traumos.
„Kai pradėjome reabilitaciją, atrodė, kad viską teks pradėti nuo pradžių. Milita nesėdėjo, neapsiversdavo, pati nepaimdavo daiktų. Mokėmės visko – sėdėti, valgyti, paimti daiktą į ranką, o vėliau ir žengti pirmuosius žingsnius“, – prisimena jis.
