Ritinis, kamuolys, loto ar rankų darbo vėjo malūnėlis – vaikų žaislai ir žaidimai prieš šimtmetį ir dar seniau buvo ne tik pramoga. Jie mokė kurti, bendrauti, mėgdžioti suaugusiųjų pasaulį ir atrasti savo vietą bendruomenėje. Lietuvos muziejų rinkiniuose saugomos fotografijos, žaislai ir stalo žaidimai leidžia į vaikystę be ekranų pažvelgti kaip į gyvą kasdienybės istoriją, rašoma Lietuvos muziejų informacijos, skaitmeninimo ir LIMIS centro parengtoje publikacijoje.
„Visais laikais buvo tikimasi, kad vaikai didžiąją dalį laisvalaikio susiorganizuos patys ir susigalvos veiklų. Anksčiau tam „po ranka“ buvo pagaliukai, akmenukai, skarelės ar judriosios veiklos, o šiandien lengviausiai pasiekiama priemonė dažnai yra ekranas. Todėl vaikai natūraliai renkasi tai, kas arčiausiai ir kas greičiausiai įtraukia“, – sako Žaislų muziejaus direktorė dr. Indrė Jovaišaitė-Blaževičienė.
Anot pašnekovės, suteikus vaikams progą patirti žaidimą gyvai, jie labai greitai atranda džiaugsmą eksperimentuoti ir žaisti su paprastais daiktais. Tai rodo, kad pati žaidimo prigimtis nepasikeitė. Smalsumas, noras priimti iššūkį, išbandyti savo jėgas, varžytis ir bendradarbiauti yra universalūs visų kartų vaikams.
„Keičiasi priemonės, bet ne poreikis žaisti – jis išlieka toks pat stiprus kaip ir prieš šimtus metų“, – teigia dr. I. Jovaišaitė-Blaževičienė.
