Kasmet pasaulį užlieja per du šimtus operos festivalių banga, tačiau retas jų sprendžia esminę šiuolaikinio teatro dilemą: kaip suderinti elitinį operos intelektualumą su plačiąja publika, nepaaukojant nė vieno iš jų.
Brėgenco festivalis („Bregenzer Festspiele“) prie Bodeno ežero šią dilemą sprendžia jau aštuonis dešimtmečius – ir taip įtikinamai, kad pritraukia apie 200 tūkst. žiūrovų, auditorijos mastu nusileisdamas tik legendinei Veronos arenai Italijoje. Skirtingiems žiūrovų skoniams šiemet pristatytos dvi kontrastingų operų premjeros: Verdi „Traviata“ ant vandens ir Janáčeko „Pono Broučeko kelionės“ uždaroje salėje.
Nuo žvyro baržų iki pasaulinio fenomeno
Vasaros operos festivalių idėja gimė 19 amžiaus pabaigoje kaip noras iškelti operą iš įprastų didmiesčių teatrų į aplinką, kur menas patiriamas kaip šventinis ritualas. Pirmasis impulsas – Bairaitas: 1876 m. Richardas Wagneris atokiame Bavarijos miestelyje įkūrė savo festivalį-šventovę, kad žiūrovai, atsiriboję nuo kasdienybės šurmulio, visiškai pasinertų į jo mitologinį pasaulį. 1920 m. gimęs Zalcburgo festivalis žengė dar toliau – istorinį barokinį miestuką pavertė festivalio dvasia pulsuojančia erdve.
Brėgencui 1946-aisiais neteko rinktis nei šventovės, nei prabangos: pokariu jis neturėjo net operos salės. Turėjo tik ežerą. Organizatoriai sugalvojo idėją, kurią amžininkai palaikė chuliganiška: Bodeno ežere prišvartavo dvi žvyro baržas – vienoje grojo orkestras, kitoje dainavo solistai, o publika susėdo ant kranto. Jei Bairaitas siūlė elitinį atsiribojimą, o Zalcburgas – klasikinę prabangą, Brėgencas operą išvedė į gamtos stichiją, kur ilgainiui susiformavo unikalus festivalio fenomenas.
