Larso von Triero filme „Melancholija“ vestuvių svečiams pasiūlomas žaidimas – atspėti, kiek pupų yra vazoje. Galiausiai šventei subyrėjus ir tapus katastrofa, liokajus pasako, kad buvo 678 pupos. Kam tai įdomu – klausia viena iš pagrindinių veikėjų, pasišlykštėjusi žlugusiu vakaru.
Kalbant apie išskirtinius kino režisierius, mėgstama sakyti, kad jie išvystė savitą kalbą: filmavimo kampai tampa atpažįstami, braižas – su niekuo nesupainiojamas, motyvai – aiškūs ir pagrįsti. Tačiau turbūt rečiau susiduriama su kūrėjais, išplėtojusiais atskirą filosofinę sistemą, kurioje žiūrovas it trapi už nosies vedžiojama marionetė klajoja po siužetą, bandydamas įminti aibę mįslių.
Danų kūrėjas Larsas von Trieras būtent į tokį avantiūristišką susitikimą kviečia žiūrovą – į susitikimą, kuriame nebūna nei jauku, nei malonu.
Eksperimentų virtuozas
L. von Trieras dar 1995 m. kartu su kolega danų režisieriumi Thomasu Vinterbergu įkalė savo kūrybinės filosofijos tezes manifeste „Dogma 95“, kuriame prisiekė ištikimybę efektais neperpildyto ir turiniu, o ne forma kalbančio kino principams. Tekste renkuosi kalbėti apie tris, mano manymu, ryškiausius ir L. von Triero kino filosofiją geriausiai perteikiančius filmus: „Šokėja tamsoje“ (2000 m.), „Dogvilis“ (2003 m.) ir „Melancholija“ (2011 m.).
