Nuo rugpjūčio 28-osios į šalies kino teatrus atkeliauja pernai prestižiniame Berlyno kino festivalyje pristatytas ir žiūrovų simpatijų prizą pelnęs iš Baltarusijos pabėgusio režisieriaus Jurijaus Semaško filmas „Teodoro Ozieravo gulbės giesmė“. Tragikomišką dramą apie jauno kūrėjo kančias tvyrant Trečiojo pasaulinio karo nuojautai padėjo sukurti lietuviai – filmo prodiuseris Kęstutis Drazdauskas kino platintojų pranešime žiniasklaidai atskleidžia kelionės iki tarptautinių ekranų užkulisius.
K. Drazdauskas pasakoja, kad tai yra filmas apie troškimą kurti bet kokiomis aplinkybėmis, apie poreikį per kūrybą išreikšti savo laisvę. „Bendraudamas su savo šalį palikusiais kino industrijoje dirbančiais baltarusiais patiriu keistą jausmą, kuris mane grąžina į 1988–1992 m. Šių žmonių akys dega, jie tiki savo laisve ir nepriklausomybe. Jie labai gerai žino, kurioje barikadų pusėje jie stovi, kas yra gerai ir kas – blogai, o svarbiausias jų tikslas – turėti laisvę reikštis.“
„Tad nors filmas „Teodoro Ozieravo gulbės giesmė“ pirmiausiai yra apie kūrybos laisvę, vis dėlto jame režisierius J. Semaško dar ir labai skoningai įpina daugybę daugiasluoksnių politinių metaforų. Šioje dramoje nekalbama konkrečiais vietovardžiais ir net šalis, kurioje vyksta veiksmas, tiesiogiai nėra įvardinta, tačiau žiūrovas atpažįsta kontekstą, totalitarinį pojūtį ir pasaulio beprotybę ant susinaikinimo ribos“, – pasakoja prodiuseris.
