Vilniaus miesto muziejuje atidaryta paroda „Gyvos Rasos“, pasakojanti vienos svarbiausių ir seniausių Lietuvoje – Rasų kapinių istoriją. Šiemet kapinėms sukanka 225 metai.
Ekspozicijoje trijų kuratorių – istorikės Vidos Girininkienės, architektės Eglės Bazaraitės ir menotyrininkės Rasos Antanavičiūtės – žvilgsniai, kviečiantys į Rasų kapines tyrinėti kaip daugiasluoksnę erdvę, pasakojančią 19–20 amžių Vilniaus ir Lietuvos istoriją.
„Mes žiūrėjome į Rasas kaip į kapinių miestą, tai yra atminties erdvė, kuri turi labai panašią į miesto struktūrą, turi centrą, turi pagrindines gatves, turi net palaidojimų kainoraštį, labai seka madas, tai yra ir tam tikra dailės architektūros istorija“, – sako Vilniaus miesto muziejaus direktorė dr. R. Antanavičiūtė.
Rasos buvo prestižinės kapinės, todėl čia laidoti žinomi žmonėms, jiems statyti menininkų sukurti paminklai, tapę neatsiejama paveldo dalimi. Kapinėse palaidoti Nepriklausomybės akto signatarai, istorikai, 1863-iųjų sukilimo dalyviai dailininkai, rašytojai, kompozitoriai . Istorikė V. Girininkienė, parašiusi knygą apie šias kapines, tyrinėja jas nuo 7 dešimtmečio.
„Žinomų žmonių, apie kuriuos galėtume kalbėti, [yra] apie 1 000. Galiu nuliūdinti, ar yra kokia knyga, – irgi nėra, mes rengdami parodą susiduriame su tuo: netirta, reikia pulti į archyvus. Mes taip galima pasakyti apie visus archyvus, niekas nėra iki galo ištirta“, – kalba parodos kuratorė V. Girininkienė.
