Apie Afganistaną pasaulis dažniausiai prisimena tada, kai ten prasideda karas, artėja Rugsėjo 11-oji arba Talibanas paskelbia naują draudimą moterims. Tačiau atvykus į šalį gana greitai supranti, kad didžioji dalis gyvenimo čia vyksta ne televizijos reportažuose ir ne politinių pareiškimų antraštėse. Kabulo gatvėse žmonės eina į darbą, prekiautojai atidaro parduotuves, vaikai žaidžia kiemuose, o restoranai vakarais prisipildo lankytojų – visai kaip daugelyje kitų pasaulio miestų.
Pirmasis įspūdis Kabule buvo kiek netikėtas. Oro uoste viskas atrodė kontroliuojama – ir todėl gana tvarkinga, nors šis oro uostas dažnam įstrigęs kaip chaotiškas iš tų laikų, kai amerikiečiai paliko šalį atsitraukdami. Skrydžių vos vienas kitas, biurokratinės procedūros neužtrunka ilgai, o išėjus į miestą pirmiausia į akis krinta ne talibai, o paprasti miesto gyventojai.
Afganistaniečiai pasirodė nepaprastai draugiški ir smalsūs. Daugelis nori pasikalbėti, paklausti, iš kur atvykai, ką galvoji apie jų šalį ir kaip gyvena žmonės Europoje. Tiek daug šypsenų ir noro bendrauti nesitikėjau – ypač turint omenyje, kaip Afganistanas dažniausiai vaizduojamas Vakarų žiniasklaidoje.
Vis dėlto kuo ilgiau būni šalyje, tuo aiškiau supranti, kad po šiuo iš pirmo žvilgsnio įprastu kasdienybės sluoksniu slypi visai kita realybė. Per dvi savaites su pačiais talibais tiesiogiai susidūriau gana retai, nors, turiu prisipažinti, tokių progų ieškojau pati. Tačiau dar Kabule tapo aišku, kad aprangos taisyklių teks laikytis – ne todėl, kad kas nors nuolat grasintų, o todėl, kad bet kokios pasekmės pirmiausia tektų vietiniams žmonėms: gidams, vairuotojams, tiems, kurie su tavimi bendrauja. Užsienietis anksčiau ar vėliau išvažiuos, o jie liks.
