Svajojo apie Islandiją, o pasišaukė Ignalinos rajono miškai ir ežerai. Eglė Šilininkaitė jau šešerius metus Asalnų ežero pakrantėje puoselėja stovyklavietę miške. „Kaip čia atsidūriau? Net nežinau, gal pati vieta pasišaukė“, – sako Eglė.
Kažkur giliai Ignalinos miškuose, kur užklysta tik tie, kurie žino kelią, jau keletą metų veikia Asalnų stovyklavietė.
„Čia svarbi vidinė tyla. Žmonės iš miesto čia atvyksta su begaliniu triukšmu. Aš matau, kad jie čia atvažiavę vaikšto greičiau, viską daro greičiau, bet čia pabuvę sulėtėja ir pradeda atsipalaiduoti“, – sako ant ežero kranto įsikūrusiai stovyklavietei jau šešerius metus vadovaujanti Eglė Šilininkaitė.
Žmonės iš miesto čia atvyksta su begaliniu triukšmu. Aš matau, kad jie čia atvažiavę vaikšto greičiau, viską daro greičiau, bet čia pabuvę sulėtėja ir pradeda atsipalaiduoti.
Vos susitikę su ja sėdame ant suoliuko su vaizdu į ežerą ir nejučia pradedame kalbėti kiek neįprasta tema. Eglė užsimena, kad nuo čia, kur esame, vandens takais galima nuplaukti iki Baltijos jūros. Faktas intriguojantis. Esame toli toli į rytus nuo pajūrio, o ežerais ir upeliukais galima pasiekti sūrų vandenį.
