Darbą ministerijoje gamtininkė, ornitologė ir lektorė Ingrida Lagunavičienė iškeitė į edukacijas gamtoje, o didmiesčio šurmulį – į Utenos kraštą, kur įkurdino ir auginamas pelėdas. Dabar į jos rengiamus žygius ir paukščių stebėjimo turus lankytojai atvyksta iš visos Lietuvos. Tiesa, visą šalį apvažiuoja ir pati Ingrida, užsukdama į atokiausias mokyklas ir darželius.
– Kiek esu jus mačiusi, tiek ant jūsų rankos tupi pelėda, o aplink – susibūrę smalsuoliai, norintys apžiūrėti gana neįprastą augintinį, galbūt netgi pasvajoja apie tokį patį.
– Dažnai žmonės mano, kad nedidelę pelėdą galima auginti kaip papūgą, – narvelyje. Tačiau taip nėra. Laukinių paukščių laikymo sąlygoms keliami labai griežti reikalavimai: nustatyta, kokio dydžio voljeruose jie gali gyventi, kokios sąlygos turi būti užtikrintos, o pelėdoms būtina erdvė skraidyti, slėptis, tupėti ir elgtis pagal savo rūšiai būdingus poreikius.
Kadangi laikau trijų rūšių pelėdas, turiu tris didelius, maždaug 4–5 metrų aukščio voljerus. Jie įrengti taip, kad paukščiai galėtų skraidyti, turėtų tupėjimo vietas, slėptuves ir būtų apsaugoti nuo nepalankių orų sąlygų. Vieno paukščio voljero plotas siekia apie 20 kvadratinių metrų, o laikant daugiau paukščių reikia dar didesnės erdvės.
