Kai muzikologas sėda rašyti knygos, labiausiai tikėtina, kad visa tai baigsis pasakojimu apie muziką. Muzikologė Ingrida Alonderė pasuko kita kryptimi – nusprendė savo debiutinėje knygoje „Pykstu, vadinasi, esu“ detaliai išnarstyti instrumentus, kuriais groja... mūsų emocijos. Atradusi, supratusi ir tinkama linkme nukreipusi savo pyktį, ji tikina: kai nustoji būti pernelyg griežtas sau, prasideda tikrasis gyvenimas. Su autore BALTO leidybos namų atsiųstame interviu kalbasi šios knygos redaktorė Ana Treščina.
– Kaip jūsų gyvenime atrodė ta diena, kai pirmą kartą aiškiai įvardijote sau: „Aš jaučiu didžiulį pyktį“?
– Keisčiausia, kad tokios dienos nebuvo. Daugybę metų buvau įsitikinusi, kad neturiu pykčio problemų. Atrodė, kad pyksta kiti, o aš tiesiog esu supratinga, rami ir atsakinga. Tik vėliau supratau, kad ramybė dažnai slepia neišgyventą pyktį. Jei žmogus niekada nepyksta, labai tikėtina, kad jis tiesiog nebepažįsta savo pykčio.
Mano pyktis niekada neatrodė kaip riksmai ar trankomos durys. Jis reiškėsi kur kas subtiliau – virsdavo perfekcionizmu, nuolatiniu savęs taisymu, noru visus suprasti, visiems įtikti ir viską kontroliuoti. Ilgą laiką net didžiavausi šiomis savybėmis, bet galiausiai teko pripažinti, kad jau seniai pykau – tik labai mandagiai.
