Neseniai teko dalyvauti dviejuose renginiuose, kurie netikėtai sugrąžino prie senos – draugystės – temos. Tai dar kartą privertė svarstyti apie viešą draugystę kaip socialinį reiškinį, gręžiantis nuo sentimentalumo konotacijos klausti – ar ir kiek šiandien dar atpažįstame draugystės vertę?
Viename iš minėtų renginių žinomas olandų žmogaus teisių aktyvistas, sovietologas ir istorikas Robertas van Vorenas kalbėjo apie neseniai iškeliavusį Ukrainos disidentą Semioną Gluzmaną. Ne apie jo biografiją ar politines pažiūras, o apie asmeninį ryšį, kuris įpareigojo, ugdė ir įkvėpė prasmingiems darbams. Kitame renginyje Andrejaus Sacharovo centro viešnia lingvistė ir slavistikos docentė Anna Krasnikova pasakojo apie Andrejaus Sacharovo ir Jelenos Boner santykius su išeiviais Italijoje bei jų pastangas padėti represuotų disidentų vaikams. Tai buvo pasakojimai ne apie privatų artumą, o apie viešą draugystę, nukreiptą į viešą tikslą.
Diskusijos metu nuskambėjo klausimas: ar šiandien turime panašių žmonių-tiltų? Žmonių, kurie asmeniniais ryšiais jungtų ne tik individus, bet ir bendruomenes, visuomenes ar net valstybes? Ir jei tokių pavyzdžių šiandien regime mažiau, ką tai pasako apie mūsų laikmetį?
