Tėvų nepasitenkinimas vaikų draugais – sena kaip pasaulis tema. Vieni tėvai tai nutyli, kiti pasako tiesiai – švelniai arba aštriau. Bet kas iš tiesų nutinka vaikų draugystėms, kai į jas įsikiša tėvai? Apie tai – Mykolo Romerio universiteto atsiųstoje publikacijoje.
Įsivaizduokite Luką. Jam dešimt metų ir jis su Deividu draugauja nuo pirmos klasės: sėdi kartu per pertraukas, dalijasi sumuštiniais, turi savo slaptą kalbą, kurios nesupranta jokie suaugusieji. Vieną vakarą prie vakarienės stalo mamai netyčia išsprūsta: „Nežinau, ar tas Deividas – geras vaikas.“ Nieko daugiau. Jokio draudimo, jokio ultimatumo.
Ar viena tokia frazė gali per kelis mėnesius paversti geriausius draugus svetimais žmonėmis? Būtent šį klausimą nusprendė moksliškai ištirti Mykolo Romerio universiteto profesorė prof. dr. Goda Kaniušonytė kartu su JAV Floridos Atlanto universiteto mokslininkais prof. dr. Brettu Laursenu ir dr. Mary Page Leggett-James. Jų tyrimo rezultatai neseniai paskelbti prestižiniame žurnale „Child Development“, gali nustebinti tėvus.
Draugystė – kaip augalas bendrame vazone
Jei palygintume draugystę su augalu vazone – jam reikia šviesos, vandens, priežiūros. Kol abu vaikai augalą puoselėja – susitinka, dalijasi paslaptimis, palaiko vienas kitą – jis žaliuoja. O jei viena vazono pusė staiga atsiduria šešėlyje, kažkam tiesiog staiga uždarius langines, augalas nemiršta akimirksniu. Jis tiesiog pamažu nustoja augęs.
