Didysis Kauno potvynis – didžiausia stichinė nelaimė miesto istorijoje. Apie šią pokario tragediją pirmą kartą išsamiai papasakota istoriko Gedimino Kasparavičiaus knygoje. Ją rašė remdamasis gyvų amžininkų liudijimais.
Kauną 1946 metais dėl tirpstančių ledų sangrūdos Neryje nuniokojo potvynis. Keturias kovo dienas trukusi stichinė nelaimė pridarė žalos ir nuostolių bei nusinešė daugiau kaip 100 žmonių gyvybes. Apie šią tragediją knygoje „Miestas po vandeniu: 1946 metų didysis Kauno potvynis“ pasakoja istorikas G. Kasparavičius.
„Sovietmečiu tokie tyrimai buvo, jeigu ir atliekami iš hidrologų varpinės pusės, kad buvo žuvusių, bet tas skaičius niekur nefigūruoja ir apie aukas, apie tą žmogų sovietmečio tyrimuose lieka nuošaly, o aš norėjau parodyti, ką išgyvena tas žmogus tokios didžiulės, stichinės, turbūt didžiausios 20 a. stichinės nelaimės metu“, – kalba istorikas G. Kasparavičius.
Istorikas didįjį Kauno potvynį analizuoja atkurdamas situaciją prieš nelaimę, per ją ir po jos. Septyniuose knygos skyriuose autorius atskleidžia pokario negandas, artėjančios nelaimės ženklus, potvynio tragizmą, aukas, kultūros vertybių praradimus.
„Nedaug kas žino, kad Dariaus ir Girėno palaikai buvo sulieti negrįžtamai per šią nelaimę po to, kai juos ištraukė 7 deš. į dienos šviesą, paaiškėjo, kad dėl šio potvynio. Taip pat Čiurlionio paveikslai saugomi banko saugyklos rūsiuose, seife irgi dalis jų buvo „Zodiako“ ciklo pažeista, dabar restauruoti, net lankytojai nuėję į muziejų sunkiai tą pastebėtų“, – teigia istorikas.
