Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, vyksta ne tik Rusijos ir Ukrainos, dviejų valstybių, karas – susidūrė ir savo jėgas tikrina dvi labai skirtingos sistemos. Pasaulis atidžiai stebi šį karą ir išvados apie vienos ar kitos sistemos pranašumus artimiausiais dešimtmečiais turės didelės įtakos ne tik karybai, bet ir daugeliui kitų sričių.
Paprastai manoma, kad karo sąlygomis autokratinis valdymas yra efektyvesnis, nes jis leidžia greičiau priimti sprendimus ir visuomenę paversti monolitu, kuriame nėra opozicijos. Rusijos ir Ukrainos kare testuojamas ir šis įsitikinimas.
Dėl to, kad šalyje egzistuoja laisva spauda ir laisva visuomenė, Ukrainai kartais tenka mokėti nemenką kainą. Pasirodo, kad Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis nėra visagalis, nes jis negali ignoruoti visuomenės nuomonės ir kartais, norėdamas įgyvendinti vieną ar kitą sumanymą, yra priverstas patirti pralaimėjimą. Itin sudėtinga situacija Ukrainoje susiklostė pastaruoju metu, kai V. Zelenskis inicijavo ministro pirmininko ir vyriausybės pakeitimą, kartu nuspręsdamas pakeisti ir populiarų gynybos ministrą Mychailą Fedorovą.
Šio žingsnio motyvai pasirodė neaiškūs puikiai su M. Fedorovu bendradarbiavusiems Ukrainos partneriams, tačiau dar svarbiau – su tuo nepanoro sutikti ir aktyvi Ukrainos visuomenė, kuri Ukrainos pažangą kare per pastarąjį pusmetį nemenka dalimi sieja su M. Fedorovo vardu. Per šalį, per svarbiausius Ukrainos miestus, nuvilnijo protestų banga. V. Zelenskis, matyt, padarė klaidą, kai nusprendė ne atvirai paaiškinti ministro pakeitimo motyvus, o pamėgino kaitą „pridengti“ pasitelkęs vyriausybės pertvarkymo širmą, juo labiau kad turėjo ministro pakeitimo motyvą ir gana rimtą – paaiškėjo, kad ministras M. Fedorovas konfliktavo su kariuomenės vadu Oleksandru Syrskiu.
