Debesys virš pasaulio ėmė niauktis, nes politinėje arenoje atsirado pernelyg daug lyderių, tikinčių plikos jėgos galia ir siekiančių hegemonijos – norinčių pasiskirstyti pasaulį į įtakos zonas. Tačiau karas Ukrainoje atskleidė kitą tiesą – pasaulio supervalstybės nėra tokios galingos, kaip ilgą laiką buvo įsitikinusios. Kaip šiomis dienomis rašo „The Wall Street Journal“, šiuolaikinės technologijos ir visuomenės pasiryžimas priešintis keičia karo taisykles taip, kad tradiciniai užkariavimo karai tampa vis sunkiau įmanomi.
Tai nulėmė technologijų pažanga. Dėl dronų ir palyginti pigių didelio tikslumo raketų panaudojimo gynyba tapo efektyvesnė nei puolimas. Tai primena situaciją Pirmojo pasaulinio karo metu, kai kulkosvaidžiai, greitašaudė artilerija, spygliuota viela, tranšėjos ir minos leido gynėjams sustabdyti atakas arba pasiekti, kad puolantis priešas patirtų didžiulių nuostolių. Tiesa, ištobulėję tankai, aviacija, radijo ryšys vėliau, Antrojo pasaulinio karo metu, pakeitė šią padėtį.
Rusijai užpuolus Ukrainą žiniasklaidoje mirgėjo lentelės, iliustruojančios Rusijos pranašumą prieš Ukrainą, lyginant lėktuvų, tankų, laivų ir kareivių skaičius. Dabar, nuo karo pradžios praėjus daugiau nei ketveriems metams, šie Rusijos pranašumai neduoda beveik jokios naudos. Net ir karių skaičius nėra lemiamas veiksnys, juo labiau Rusija, kaip puolančioji pusė, patiria milžiniškų gyvosios jėgos nuostolių. Fronto linija beveik nejuda, abi valstybės raketomis ir dronais atakuoja taikinius toli nuo fronto linijos valstybių priešininkių viduje.
