Išsiduosiu – turiu paiką ritualą. Vasarojant savaitę prie jūros (paprastai Kunigiškėse) parašyti eilėraštį. Iki šiol jį sumedžioti pavykdavo, jau esu įvaldęs techniką, galima save užprogramuoti, jį prisišaukti, išlaukti ir nudobti, alkį pasotinti kalbos skerdiena.
Nuodai
Dabar vis dažniau juos išvaikštau, prisišaukiu ir pabėgu. Išsibastau ir išbarstau. Ekologiniais sumetimais. Nors egoistas manyje ragina įvaikščioti, pagauti ir laimikį pasiimti.
Visgi poezija yra mano dalis (kaip tai skamba pretenzingai, net vimdo), gyvenimo būdas, poezija yra nuodas ir ja esu apsinuodijęs. Ir jokios čia patetikos. Kam ta poezija reikalinga? Iš esmės nereikalinga. Nors man asmeniškai padeda čiupinėti pasaulį, išgyventi, bet nedrįstu (neturiu teisės) jos piršti, jog įsidėtumei į išgyvenimo krepšį. Kol medžioju eilėraštį, tol esu tikras, kad nemedžiosiu žmogaus, kito ir nepagalvosiu apie žmogžudystę. Gal to ir pakanka?
Stabdyti laiką, o save – įkalinti
