Šiandien minėdami Lietuvos jūrinio buriavimo 100-metį, dažniausiai prisimename „Lietuvą“, „Ambersail“ ar pergales tarptautinėse regatose. Tačiau prieš mažiau nei šimtą metų vien lietuviškos jachtos pasirodymas užsienio uoste buvo įvykis, keliantis ir nuostabą, ir abejonę, rašoma Lietuvos jūrų muziejaus parengtoje publikacijoje.
„Na, ar nepaprasčiau būtų tiesiog nuo Biržos tilto į Dangę šokti ir čia pat nusiskandinti, kam dar save bereikalingai menkėms į jūrą vežti?“ – taip 1932 metais vienas pažįstamas į planus plaukti į Kopenhagą reagavo Klaipėdos vaistininkui ir buriuotojui Kazimierui Mažonui.
Šiandien toks pasakymas skamba šmaikščiai, tačiau tarpukario Lietuvoje tolimos jūrinės kelionės iš tiesų buvo laikomos rizikingu nuotykiu. Valstybė dar tik kūrė savo jūrinę tapatybę, o buriavimas buvo vos užgimstanti veikla, telkianti nedidelį entuziastų ratą.
Jachta, pakeitusi požiūrį
1931 metais K. Mažonas iš vokiečių buriuotojų įsigijo 10,6 metro ilgio dvistiebę jolo tipo jachtą „Gulbė“. Už ją sumokėjo 6 000 litų – anuomet tai buvo itin solidi suma.
