|00:00
Grikių augintojai ir perdirbėjai Iveta ir Nerijus Aukštuoliai pasakoja, kaip jų šeima pradėjo auginti grikius, ir dalijasi įžvalgomis, kaip atskirti, ar tikrai perkame lietuviškus grikius; kuo žali grikiai skiriasi nuo skrudintų, kaip teisingai pasiruošti grikius kitai dienai, kad juose išliktų daugiau maistingų medžiagų.
Visą laidos įrašą galite peržiūrėti čia:
Aukštuolių ūkio istorija prasidėjo nuo Ivetos tėčio, auginusio javus ir dar anuomet svarsčiusio apie tvarų ūkininkavimą. „Jis sugalvojo, kad iš grūdų reikia kažką daryti – pasistatė malūną ir pradėjo kepti duoną, prieš tai atsisakė gyvulių ir nėrė į žemdirbystę. Jis labai mylėjo žemę ir ją puoselėjo, ieškojo alternatyvų trąšoms, kad nealintų žemės. Jis suprato, kad keičiantis klimatui, dirvožemiui, reikia pradėti auginti kitas kultūras: grikius, avižas, kukurūzus. Tuo metu, kai jis plėtė kultūras, pasikvietė mus į verslą – kepyklos verslą“, – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Virtuvėje su Beata“ pasakoja I. Aukštuolienė.
Taip prieš dešimtmetį Iveta ir Nerijus prisijungė prie žemdirbystės verslo. „Pasaulis turi daug problemų su celiakija, juda į pokyčius, todėl pasirinkome grikius. Kitas aspektas – Rokiškis yra nederlingų žemių regionas, o grikis yra ta kultūra, kuriai nereikia trąšų, jis yra kaip piktžolė – pasodinai ir klesti, tik reikia iš dievulio kontrakto, kad vis grūdus palaistytų“, – priduria N. Aukštuolis. Auginant grikius, didžiausiu iššūkiu tampa pati gamta. Grikiams svarbiausias drėgmės ir sausumos balansas, viena didelė liūtis gali sugadinti pusę derliaus. „Grikių auginime nenaudojami pesticidai, grikiui to nereikia, tačiau derlius yra nuimamas rudenį, jei sezonas yra lietingas, neįmanoma išdžiovinti grūdo. Grikį džiovinti yra labai brangu. Tačiau mes, gamintojai, galime patikinti, kad tiek ekologiją reguliuojančios institucijos, tiek maisto ir veterinarijos institucijos, veikia puikiai. Grikių kultūra Lietuvoje yra nepurškiama“, – sako I. Aukštuolienė.
