Po beveik dvidešimties metų planavimo, perplanavimo ir pakartotinių poveikio aplinkai vertinimų Juodkrantės uostas pagaliau turi statybą leidžiantį dokumentą. Tai gera žinia, ir aš ją sveikinu nuoširdžiai – be jokios ironijos. Apie 17 mln. eurų vertės projektas su ES parama turi būti užbaigtas iki 2029 m. vidurio: dirbtinė sala, tiltas, krantinės, vietos jachtoms ir keleiviniams laivams. Vizualizacijos gražios, pranešimai spaudai iškilmingi.
Bet čia ir slypi problema. Klausantis dabartinės valdžios, susidaro įspūdis, kad uostas pats savaime yra tikslas. Kad pastačius krantinę, ekonomika atsiras savaime. Neatsiras. Uostas be sistemos aplink jį yra tik brangus betonas vandenyje. O tos sistemos – kito kranto didesnių galimybių, greitaeigių maršrutų, judumo paslaugų, teisinės bazės – šiandien niekas nekuria. Net neplanuoja.
Statybos leidimą jau turime, todėl lygiagretūs darbai su kitu krantu ir visu regionu turėjo prasidėti vakar. Kol kas nevyksta nieko.
Dešimt minučių, kurios keičia žemėlapį
Pažiūrėkime į žemėlapį kitaip, nei esame įpratę. Juodkrantė nuo Svencelės, tiesiai per marias, yra už maždaug dešimties kilometrų. Būtent čia, rytiniame Kuršių marių krante, per pastarąjį dešimtmetį išaugo sparčiausiai besivystanti rekreacinė gyvenvietė Lietuvoje, „miestas ant vandens“ su kanalais, uostu ir šimtais naujų namų. Iš Juodkrantės greitaeigiu laivu – tai dešimt minučių kelio. Automobiliu per Klaipėdą ir Smiltynės perkėlą – pusantros valandos geriausiu atveju, sezono metu su eilėmis prie kelto – gerokai daugiau.
