|00:00
Braidant Dubysos lankų pievose, kuriose birželio pradžioje žydėjo rožinės smaliukės, į basutes pribiro juodų sėklyčių. Būdamos labai smulkios, jos turi galimybę įsiterpti tankiai nuaustame vienagraižių vanagučių kilime.
Pastarosios prie žemės prigludusiais lapeliais sunkiai kam leidžia prasiskverbti iki dirvos. Įdomu tai, kad už manų kruopą mažesnė smaliukės sėkla yra tarsi motininio augalo dienoraštis – ji gali suprasti ir atsiminti bei prisitaikyti prie šių aplinkos sąlygų.
Apie aplinką motininis augalas sėklą išmokys išjungdamas arba aktyvuodamas sėkloje esančios DNR genus. Taip sėklos įsidėmi motininio augalo patirtą sausrą, karščio stresą, šviesos kiekį, aplink tvyrojusius cheminius junginius, kuriuos išskiria kiti organizmai. O dar sėklų ląstelėse aptinkama ir pavienių genus aktyvuojančių molekulių, todėl net turėdamos vienodą DNR augalų rūšys gali visiškai kitaip prisitaikyti prie aplinkos.
Siekdamos apsaugoti nuo pražuvimo sausrų ir šalnų metu, kai kurios rūšys užkoduoja sėklas pasirodyti ne vienu metu, kaip įprasta sėjant kultūrinius augalus, pavyzdžiui, ridikėlius. Siauralapis gyslotis, miglė, šunažolė, rūgštynė, raktažolė – geriau visiems pažįstamų augalų rūšys, kurių sėklos dirvoje išlieka keliolika metų ir dygsta tik porcijomis. O kai kurių augalų sėklos, pavyzdžiui, trikertės žvaginės, sudygsta dalimis rudenį ir pavasarį. Puikiai, sakytum, prie dažno ravėjimo prisitaikė piktžolė daržinė žliūgė, kuri dygsta bangomis viso vegetacijos sezono metu. O raktažolė pradeda dygti tik dirvoje prabuvusi keletą metų ir gavusi pakankamai šviesos.
