Neliečiamojo kapitalo fondų modelis Lietuvoje pamažu įsitvirtina, tačiau jo plėtra susiduria su praktiniais iššūkiais. Nors pats principas – išsaugoti kapitalą ir iš jo generuojamos grąžos finansuoti visuomenei naudingas veiklas – yra aiškus ir tarptautinėje praktikoje plačiai taikomas, Lietuvoje šis modelis vis dar adaptuojamas per bendrą pelno nesiekiančių organizacijų teisinį ir mokestinį režimą.
Tai reiškia, kad fondai gali veikti, tačiau jų logika – ypač susijusi su investavimu – ne visada sklandžiai „įsirašo“ į galiojančias taisykles.
Neliečiamojo kapitalo fondai Lietuvoje faktiškai yra labdaros ir paramos fondai, kurie pasirenka veikti pagal investicinį modelį – pagrindinis kapitalas nėra naudojamas, o investuojamas, o iš investicijų grąžos finansuojama veikla. Tai reiškia, kad pagrindinis klausimas tampa ne vien filantropijos tikslai, bet ir tai, kaip tas kapitalas yra valdomas.
Vienas iš tokių modelių pavyzdžių Lietuvoje – Almos ir Valdo Adamkų labdaros ir paramos fondas su neliečiamuoju kapitalu.
Kur atsiranda pagrindinis iššūkis
