Nuo pernai tekstilės atliekas privaloma rūšiuoti atskirai, tačiau dalis gyventojų vis dar nežino, kur dėti nebereikalingus drabužius. Specialistai pastebi ir teigiamų pokyčių – gerėja rūšiavimo kultūra kaimiškose vietose.
Lietuva pagal tekstilės atliekų kiekį, patenkantį į mišrių komunalinių atliekų konteinerius, vis dar išlieka tarp prasčiausiai Europoje atrodančių valstybių – užima ketvirtą vietą. Nors tekstilės rūšiavimo infrastruktūra šalyje sparčiai plečiama, specialistai sako, kad didžiausia problema išlieka ne konteinerių skaičius, o gyventojų informuotumas ir įpročiai.
Dalis gyventojų pripažįsta, kad apie tekstilės konteinerius žino nedaug arba jų apskritai nėra pastebėję. Vieni sako drabužius vis dar išmetantys į mišrių atliekų konteinerius, nors supranta, kad taip elgtis nereikėtų. Kiti teigia nežinoję, kur artimiausias tekstilės konteineris yra jų gyvenamojoje vietovėje.
„Dauguma net nežino, kad čia yra toks dalykas.“, – pasakoja vienas pašnekovas Anykščių rajone, Troškūnuose. Gyventojai pastebi, kad seni drabužiai dažnai atsiduria ten, kur neturėtų – mišriose atliekose ar net išmesti gamtoje.
Anot Anykščių rajono savivaldybės atstovės Ingos Žukauskienės, pagal minimalius reikalavimus rajone turėtų būti 14 konteinerių, o jų šiuo metu – 17. Tiesa, jų kiekvienas kaimas ar gyvenvietė neturi. Tekstilės konteineriai Lietuvoje įrengiami gyvenvietėse, kuriose gyvena daugiau kaip 500 gyventojų.
