Mane labai neramina aštrus susikirtimas tarp Ukrainos ir Lenkijos dėl jų skaudžios bendros istorijos. Mes, lietuviai, turime panašią patirtį, todėl tai labai gerai suprantame situaciją.
Trumpas kontekstas. Dabartinės Vakarų Ukrainos žemės turi kitokią istoriją, nei Rytinės. Čia 20 amžiaus pirmoje pusėje ir po Antrojo Pasaulinio karo susikirto ukrainiečių ir lenkų interesai. Panašiai buvo ir pas mus, kur lietuviai ir lenkai siekė to paties – įsitvirtinti Vilniaus krašte. Vyko kruvinos kovos. Ukrainoje tai vyko ypač dideliu mastu.
Deja, bet iki šiol abi pusės turi savo istorines versijas, labai skirtingai vertina tuos pačius to meto kovų lyderius. Tai, kas ukrainiečiams yra herojai, lenkams yra priešai ir nusikaltėliai. Ir atvirkščiai. Deja, bet istorinis susitaikymas čia neįvykęs iki šiol.
Panašiai buvo ir Lietuvoje. Vilnius iki karo priklausė Lenkijai. Mes tai laikėme okupacija, o lenkai šį gražų miestą jautėsi teisėtai susigrąžinę sau. Stalinas meistriškai pasinaudojo nesutarimais ir 1939 m. įvedė savo armiją tiek į Vilniaus kraštą, tiek į Vakarų Ukrainą bei Baltarusiją.
Kai mes atgavome savo Nepriklausomybę 1990 m., tos žaizdos dar nebuvo užgijusios. Pokaryje vykę susirėmimai tarp lenkų „Armija Krajowa“ ir Lietuvos Laisvės kovotojų atsivėrė senomis žaizdomis.
