Pastarosiomis savaitėmis Lietuvoje aktyviai nušviečiami ir aptarinėjami Lenkijos ir Ukrainos santykiai. Jei kalbėtume dar tiksliau, konfliktas tarp šių valstybių prezidentų kilo, kai paskatintas Lenkijos valstybės vadovo Karolio Nawrockio Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kartu su dar keliais Ukrainos pareigūnais grąžino Lenkijai aukščiausią šios šalies valstybinį apdovanojimą. Ši situacija ir tai, kas slypi už jos, puikiai parodo kolektyvinės atminties ir istorijos interpretavimo svarbą bei reikšmę šių dienų politikoje.
Trumpas kontekstas
Kolektyvine, kitaip dar vadinama istorine, atmintimi paremtas konfliktas tarp valstybių kilo, kai gegužės pabaigoje Ukrainos prezidentas vienam valstybės kariniam daliniui nusprendė suteikti su Ukrainos sukilėlių armija (UPA) susijusį pavadinimą. Tokį pasirinkimą jis motyvavo nacionalinių karinių tradicijų atkūrimu. UPA siejama su nacionalistinėmis ar net ultranacionalistinėmis Ukrainos jėgomis Antrojo pasaulinio karo metu. Ir pati organizacija, ir kai kurie su ja susiję lyderiai, ypač vienas žinomiausių Stepanas Bandera, Vakarų istoriografijoje vertintini kontroversiškai dėl savo veiklos nacistinės okupacijos metu.
Kalbant apie UPA veiklą, didžiausi nesutarimai tarp Ukrainos ir Lenkijos kyla dėl Volynės tragedijos. 1943–1945 m. UPA nacių okupuotoje Volynėje ir Rytų Galicijoje sistemingai nužudė, kaip skaičiuojama, nuo 60 tūkst. iki 100 tūkst. etninių lenkų, daug civilių, o šių įvykių kulminacija tapo 1943 m. liepos 11-osios Kruvinąjį sekmadienį įvykdyti kaimų užpuolimai.
