Penkeri Ukrainoje vykstančio karo metai, regis, mūsų dar neišmokė tiek, kiek norėtųsi. Klausimų nemažėja – jų tik daugėja. Visuotinė gynyba, bepiločių orlaivių pajėgumų vystymas, privalomoji karinė tarnyba, gynybos finansavimas ir daugybė kitų temų vis dar kelia diskusijų.
Padidinę gynybos biudžetą iki istorinių aukštumų ir pretenduodami būti vienu iš geriausių NATO pavyzdžių, vis dar ginčijamės, kokią ginkluotę, iš ko ir už kokią kainą turėtume įsigyti.
Tačiau ar gynyba iš tiesų apsiriboja vien tuo?
Daugeliui skaitytojų gali būti netikėta sužinoti, kad kariuomenė, politikai ir visuomenė dažnai skirtingai supranta tiek karo pobūdį, tiek gynybos funkcijas. Susipažinus su šiuolaikinėmis gynybos doktrinomis nesunku pastebėti, kad didžioji dalis gynybai skirtų lėšų nukreipiama gana siaurai sričiai – mūsų atveju motorizuotai divizijai kurti. Tai svarbus ir būtinas projektas, tačiau jis apima tik vieną nacionalinės gynybos sistemos dalį – karinius pajėgumus.
O kaip sekasi su visuotine gynyba, atsparumu hibridinėms grėsmėms, informaciniu saugumu, strateginių objektų apsauga ar visuomenės pasirengimu krizėms?
