Naujausias IMD pasaulio konkurencingumo reitingas Lietuvai pateikė nemalonią staigmeną. Per metus mūsų šalis nukrito iš 21-os į 34-ą vietą tarp 70 vertintų valstybių. Tai didžiausias kritimas šių metų reitinge. Pirmoji reakcija suprantama – nerimas, klausimai, kaltų ieškojimas. Tačiau, prieš darydami išvadas, paanalizuokime duomenis. Sąžiningai.
Reitingo kritimas yra signalas, kurio nereikėtų ignoruoti. Tačiau lygiai taip pat nereikėtų skubėti daryti išvados, kad Lietuvos ekonomika per vienerius metus staiga tapo nekonkurencinga.
IMD konkurencingumo vertinimą sudaro keturi vienodai sveriantys ramsčiai: ekonominės veiklos rezultatai, valdžios efektyvumas, verslo efektyvumas ir infrastruktūra. Kiekvienas – po 25 proc. galutinės pozicijos. Lietuva šiemet prarado pozicijas praktiškai visose pagrindinėse IMD konkurencingumo kategorijose ir daugumoje subkategorijų. Vienintelė sritis, kurioje šalies vertinimas pagerėjo, buvo, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, mokesčių aplinka, kuri, pasak analitikų, galėjo reikšmingai paveikti konkurencingumą.
Tai kas nutiko ne taip, kodėl toks ryškus kritimas?
Pirma – makroekonominis kontekstas. 2025 metai Lietuvai nebuvo lengvi. Infliacija, kuri 2025-aisiais vidutiniškai siekė 3,76 proc., o 2026-aisiais turėtų dar paspartėti iki 4,5 proc., reikšmingai pablogino šalies ekonominės veiklos rodiklius. Aukštesnės energijos šaltinių kainos, karo Irane sukelta šoko banga, eksporto susilpnėjimas dėl prastos Vakarų Europos paklausos – visa tai pelnytai pateko į IMD duomenų bazę. Šie skaičiai nemeluoja. Be to, mažosios ekonomikos turi mažiau inertiškumo, greičiau ir stipriau reaguoja į pokyčius, tad net keli rodikliai gali lemti didelius pozicijų šuolius.
