Laukiniais devyniasdešimtiniais Jolanta Pupkevičienė į Lietuvą atvežė vakarietišką kosmetiką, kuri anuomet buvo dar nematytas dalykas: pradėjusi nuo nedidelio lūpdažių stalelio silkėmis kvepiančiame prekybos centre Jolanta per kelerius metus sukūrė kosmetikos imperiją. Tačiau šiandien jos mintys kitur – Japonijos arbatos laukuose.
Viso pokalbio su Jolanta Pupkevičiene klausykite čia:
|00:00
– Kaip atrodė tavo pirmieji žingsniai į verslo pasaulį? – Apie kosmetiką, gyvendama Lietuvoje, žinojau labai mažai – nelabai ko buvo. Kadangi teko pagyventi Valstijose, ten susipažinau su tikrąja kosmetika. Grįžus į Lietuvą, mano draugas pradėjo užsiiminėti kosmetikos verslu. Tai iš šono atrodė ganėtinai įdomiai – penki vyrukai bandė vežti kosmetiką iš Suomijos, apie kurią nelabai nutuokė. Reikėjo ir avantiūrizmo, ir drąsos, žinių turėjome mažai, apie rinkodarą nežinojome nieko. Vykome į Helsinkį, į kosmetikos gamyklą, bandėme įrodyti, kad esame vieninteliai ir patys geriausi, ir turime Lietuvoje vieni atstovauti prekės ženklui, siekiant išvengti ant kulnų lipančių konkurentų. Nuo to viskas ir prasidėjo, mums pasisekė. Galiausiai nusprendėme vykti į Italiją, vėliau į Prancūziją – ten atradome kosmetikos ir parfumerijos lobius. – Kaip anuomet atrodė prekyba kosmetika? – Gedimino prospekte esančiame gastronome išsinomavome plotelį, kuriame atsidarėme savo salelę – pastatėme prekystalį. Dabar juokiuosi, tačiau anuomet mes tarp silkių ir pardavinėjome savo kosmetiką (...). Atsirinkau savo komandą ir pradėjome prekiauti mažmenine prekyba. Kai nuvykome į Boloniją, nusprendėme, kad gaminsime savo prekės ženklo kosmetiką. Užsisakėme akių šešėlius, kurie Lietuvoje nebuvo naudojami. Prisivežėme jų tiek, kad neturėjome, kur dėti – turėjome juos demonstruoti, sėdėdavau ir darydavau makiažus merginoms, kad jos pirktų mūsų kosmetiką. Nusidriekdavo eilės norinčiųjų pasigražinti.
