Tą žvarbų 2025 m. gruodį rankose laikydamas nuo speigo sparčiai šąlančios arbatos puodelį, atsargiai mėginau gaudyti šilumos pliūpsnius prie liepsna banguojančio laužo netoli to pastato, kur pagal Konstitucijos dvasią turėtų dirbti mūsų atstovai.
Skaitydamas vieno mainstream portalo šedevrą apie tai, kad dviejų (ne)žinomų influencerių konfliktas dėl batų tapo toks svarbus, juokiausi, kad šiai redakcijai pasirodė prasminga skirti tiek laiko ir resursų (juk reikia sumokėti už teksto rašymą, įrangą, elektrą, įdėti intelektinių (?) pastangas ir t.t.). Nors tokia antrarūšė žurnalistika nejučia jau kurį laiką vis labiau kyla į viršų, aš vis tiek laikausi nuomonės, kad už laisvą žodį tame stingdančiame gruodžio šaltyje stovėjau ne be reikalo.
Ir tuoj paaiškinsiu – kodėl.
Tamsa, dūmai, sušalusios rankos ir šūkiai „Šalin rankas nuo laisvo žodžio“ – stovėjau ten matydamas, girdėdamas ir jausdamas tai, ir suprasdamas: kai valdantieji užsimojo imti tvarkyti žiniasklaidą taip, kaip vėliau paverstų ją savo viešųjų ryšių vergais, demokratija galėjo lūžti. LRT veiklos audito išvados, žinoma, parodė taisytinas vietas, tačiau taisymas nėra ėjimas buldozeriu per žodžio laisvę ir čia dedu tašką.
Neabejoju: po LRT užėmimo, ką norėjo įgyvendinti socialdemokratų ir nemunaušrinių veikėjai, būtų atėjusi ir kitų viešosios informacijos skleidėjų ir rengėjų (taigi, įskaitant ir mano) eilė. Žinodamas savo charakterį, galėčiau iš anksto pareikšti užuojautą tiems, kurie būtų mėginę mane paimti, bet – prisipažinsiu – man nesinorėjo, kad tokia situacija apskritai susiklostytų.
