LRT TELEVIZIJOS sporto žurnalistę Gintarę Grikštaitę labai sukrėtė trenerio Vlado Garasto mirtis. Iš ryto sužinojusi liūdną naujieną, žurnalistė visą dieną jautėsi kaip nesava. Gal jiedu ir nebuvo labai geri draugai, bet, kaip Gintarė pasakojo LRT.lt, ji nuolat jautė trenerio rūpestį ir vertino jo išmintį.
Apie legendinį trenerį Gintarė pirmą kartą sužinojo, kai dar mokėsi mokykloje, žaidė krepšinį ir labai juo domėjosi. O artimiau su V. Garastu bendrauti jai teko nuo 1993 m., kai penkerius metus komentavo vyrų krepšinį po legendinės Lietuvos komandos pergalės Barselonoje.
„Teko komentuoti, ir kai treneris 1995 m. dirbo Atėnuose, kur finalas lietuviams buvo labai skaudus, ir Atlantos olimpinėse žaidynėse, kur jie iškovojo bronzos medalį. Ir galiu pasakyti, kad tai buvo žmogus, prie kurio visada būdavo labai gera. Prie jo jausdavaisi kaip prie tėvo. Ne veltui mes esame sukūrę filmą, kurio pavadinimas – „Vladas Garastas. Komandos Tėvas“. Krepšininkai jį vadindavo Tėvu, ir aš drįsčiau sakyti, kad prie jo aš jausdavausi taip pat.“
Gintarė pripažino, kad anuomet ji dar buvo jauna sporto komentatorė, padarydavo ir klaidų, bet V. Garastas visuomet viską labai ramiai, rūpestingai paaiškindavo: „Tie pokalbiai užsitęsdavo ilgiausiai – ir niekad nesu iš jo girdėjusi jokios nemalonios pastabos. Jis buvo labai bendraujantis ir labai nuoširdus žmogus. Ir tą jo dėmesį, globą jausdavo kiekvienas. Krepšininkai jaunystėje juk visko prikrėsdavo, bet jis su jais sugebėdavo gražiai susikalbėti, ir šventes jie švęsdavo kartu.“
