Nuo karo pradžios Irane jau praėjo daugiau nei 100 dienų, paliaubos išlieka trapios ir sąlyginės, laivų srautas Hormuzo sąsiauriu vis dar labai apribotas. Tačiau naftos kaina išlieka mažesnė nei buvo kovo mėnesį. Kokios priežastys lemia šią ramybę ir ar blogiausia jau praeityje?
Šia naktį JAV, reaguodamos į numuštą „Apache“ sraigtasparnį, apšaudė taikinius Irane. Tačiau rinkų reakcija į tokius karinius veiksmus ir paliaubų pabaigą buvo kukli – nafta pabrango vos procentu. Brent rūšies naftos kaina siekia tik šiek tiek daugiau nei 90 dolerių, nors pastaruosius tris mėnesius nuolat viršijo 100 dolerių už barelį.
Kovo mėnesį kai kurie analitikai ir ekonomistai prognozavo, kad iki vasaros neatsidarius Hormuzo sąsiauriui naftos kaina gal pakilti iki 150 dolerių už barelį, o pasaulis susidurs su daug didesne energijos krize. Kelios priežastys kol kas leido išvengti tokios energetinės apokalipsės.
Visų pirma, šią krizę daugelis šalių pasitiko su rekordinėmis naftos ir jos produktų atsargomis. Nors šios atsargos greitai senka, bet vis dar sėkmingai naudojamos ir leidžia kompensuoti eksporto iš Vidurio rytų praradimus.
Antra, Saudo Arabija labai padidino eksportą per Raudonosios jūros uostus, eksportas iš JAV padidėjo beveik 50 proc., galimybe daugiau eksportuoti pasinaudojo ir Nigerija, Kanada, Gajana. Be to, Hormuzo sąsiauris nėra visiškai uždarytas – per jį Iranas eksportuoja savo naftą (kovą eksportavo net daugiau nei iki karo pradžios). Taip pat šiuo sąsiauriu vis dar praplaukia laivai su JAV palyda ir tie, kurie susimoka duoklę Iranui (to viešai nepripažindami).
