Kažkur esu rašęs, kad nebylių miestų nebūna. Kiekvienas miestas turi savo garsovaizdį. Įprastai visiems girdima muzika mieste nėra dažna viešnia. Kasdienybėje ją girdime sklindant iš pravažiuojančių automobilių, pravertų butų-kotedžų-namų langų, kavinių-barų-restoranų, muzikos mokyklų-akademijų-konservatorijų, parduotuvių... Ir, ko gero, viskas.
Praėjo tie laikai, kai jaunimėlis nesiskirdavo su kasetinėmis magėmis ar bumboksais, kurie tarsi padėdavo užimti tam tikrą ausimi suvokiamą viešosios erdvės dalį. Net ir Klaipėdos krišnaitai beveik apleido garsinę aplinkos valymo ir karmos gerinimo misiją.
|00:00
Visgi muzikos koncentracija mieste yra daug didesnė, tik tiek, kad didžioji jos dalis negirdima, nes skamba už uždarų durų arba slepiasi ausinėse, kurios tapo privalomu garderobo elementu. Jei prieš šimtą ir daugiau metų draugus ir pažįstamus sutikę mandagūs žmonės nusiimdavo skrybėles, tai dabar nusiima ar išsiima ausines.
Nepataisomi romantikai įsitikinę, kad muzikos genijus ar didis grožis gali atsiskleisti bet kur. Deja, tikrovė negailestinga net ir ypatingam grožiui. Bene prieš 19 metų vienas vis dar garsiausių pasaulio smuikininkų Joshua Bellas dalyvavo eksperimente: vienoje Vašingtono metro stotyje piko metu Stradivarijaus smuiku jis atliko J. S. Bacho, F. Schuberto, M. Ponce`ės, J. Massenet kūrinius. Baimintasi, kad praeiviai iškart atpažins žvaigždę, jo grojimo kokybę ir kūrinių grožį, dėl to susidarys spūstys, o policijos įsikišimas bus neišvengiamas.
