Bibliofilo, diplomato, vertėjo ir aistringo kolekcininko Vlado Daumanto 140-ąsias gimimo metines žymi paroda „Prisiekęs: Vlado Daumanto re/kolekcijos“, eksponuojama Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje. Ši paroda tapo proga iš naujo pažvelgti į vieną iškiliausių 20 a. pirmosios pusės Lietuvos inteligentą, kurio gyvenimo istorija driekiasi nuo Žemaitijos miestelio Kražių iki lietuvių emigracijos centrų Šveicarijoje ir Čikagoje, rašoma muziejaus parengtoje publikacijoje.
„Esu vienas iš tų knygos pamišėlių“, – 1971 m. JAV lietuvių dienraščio „Draugas“ korespondentui prisipažino V. Daumantas. Šie žodžiai šiandien skamba kaip tiksliausias jo gyvenimo apibūdinimas. Knyga jam buvo ne tik kultūros objektas ar žinių šaltinis – tai buvo gyvenimo būdas, aistra ir likimas.
Nuo Kražių iki Europos universitetų
V. Daumantas (Vladislovas Dzimidavičius) gimė 1885 m. vasario 24 d. Kražiuose. Iki 1915 m. jis oficialiai prisistatydavo savo tikrąja Dzimidavičiaus pavarde. Manoma, kad jo šeima buvo pusiau bajoriškos kilmės. Po tėvo Baltramiejaus Dzimidavičiaus mirties šeimą rėmė Plūsčių dvarininkė Rafaelė Pšeciševska, padėjusi išlaikyti našlę ir pasirūpinti vaikų mokslu.
Mokslai jaunajam V. Daumantui sekėsi puikiai – 1895 m. jis su pagyrimu baigė Kražių dviklasę rusų administracijos mokyklą. Vėliau mokėsi Palangos berniukų progimnazijoje ir Liepojos gimnazijoje. 1906–1911 m. studijavo Žemaičių dvasinėje seminarijoje Kaune. Būsimojo kolekcininko interesų laukas jau tuomet buvo itin platus – jis grojo keliais instrumentais, mokėsi griežti smuiku, ranka perrašė grojimo fleita pradžiamokslį.
