Sostinės galerijoje „Meno niša“ neseniai atidaryta jaunosios kartos kaunietės tapytojos Sandros Kvilytės antroji personalinė paroda „Nocturnal“. Lygiai prieš dvejus metus dailininkė, įveikusi gausią dalyvių atranką, įgijo teisę toje pačioje galerijoje eksponuoti savo debiutinę parodą „Naras“, taip pat porą metų iš eilės dalyvavo tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius“ ir atkreipė ne vieno galerininko ir kolekcininko dėmesį. Taigi šįkart – nakties tema. Ar visada naktis – tik juoda ir tamsi? Pokalbis apie tai su šia menininke.
– Naktis mus ir baugina, ir traukia. Kokiais atvejais jus veikia šios dvi priešpriešos ir kada instinktyvus smalsumas nugali baimę?
– Neabejotinai esu veikiama abiejų šių priešpriešų. Prisipažinsiu, kad nuo pat vaikystės labai bijau aklinos tamsos, nes ji slepia absoliučią nežinomybę to, kas gi joje slepiasi, kokie pavojai tyko net mažiausiame žingsnelyje, net vos vos krustelėjus. Iš čia ir instinktyvi paniška baimė. Ima veikti, sakyčiau, net gyvūniškas savisaugos instinktas tos tamsos išvengti ar jai kaip nors pasipriešinti.
Kita vertus, kai esi tamsos pažeidžiamas ir ribojamas, atsiranda mistinis santykis su ja ir su joje esančiais objektais, gimsta įsivaizduojamas grožis ir begalinė trauka. Galų gale, tu niekada taip giliai nepajauti savo vidinės laisvės ir privatumo, kaip būdamas nakties tamsoje, nes, vos tik įžengęs į šviesą, pasijauti esąs tam tikra prasme sociumo ar bendruomenės narys, privalantis gyventi pagal susiformavusias tos aplinkos taisykles.
