Muzikologė, LRT laidų vedėja ir kūrėja, LMTA docentė Zita Kelmickaitė amžinojo poilsio atgulė prieš trejus metus, tačiau jos darbai pasiliko ateities kartoms, o ištarti žodžiai aidi taip garsiai, lyg ištarti vakar. Nors daugelis ją pirmiausia prisimena kaip labai tiesmuką ir kartais aštroką, sako, kad ji buvo labai sava ir pirmoji tiesdavo pagalbos ranką. Po jos mirties visoje šalyje dygsta jai skirti padėkos ir atminimo ženklai.
Z. Kelmickaitės būta labai daug ir ji dar labai gyva atmintyje. Ypač toji, gerai pažįstama iš televizijos ekranų, laidų „Ryto suktinis“, „Nacionalinė ekspedicija“, įvairių projektų, iš daugelį metų gyvavusios radijo laidos „Toks gyvenimas“. Apvažiavusi kone visą Lietuvą ir aplankiusi bei papasakojusi daugybę istorijų, Z. Kelmickaitė buvo mylima ir laukiama kaip ryškiausia scenos žvaigždė, kurią bent akies krašteliu pamatyti susirinkdavo minios.
„Kažkodėl atrodo, kad miesteliuose ir kaimeliuose nieko įdomaus nevyksta, geriau aprašinėjami visokie influenceriai. Man, pavyzdžiui, visai nesvarbu, kas nuo ko pastojo ar ruošiasi pastoti, kas stovi ar stovėjo su kitu. Tai nėra svarbios naujienos – jos kaip traukinys, kuris staiga pralekia pro akis.
Manau, žymiai svarbiau suspėti užfiksuoti tikrą žmogų, – prieš keletą metų interviu LRT.lt buvo svarsčiusi Z. Kelmickaitė, būtent žmones vadinusi didžiausiu turtu. – Politikai neturėtų išradinėti dviračio – tegul važiuoja per Lietuvą ir pamato žmones, jų akis. Tegul pažįsta savo kraštą ne iš turistinių knygelių ar nuogirdų, tegul susitinka ir sužino, kiek daug Lietuvoje talentingų žmonių. Jie dirba tokius gražius darbus... Manau, kad kiekvienas žmogus turi tarnauti savo kraštui, kaip jam išeina ir pasiseka. Negalima menkinti nė vieno – tas, kuris turėjo daug, galbūt statė tiltus ir muziejus, o kitas galbūt iš paskutinių centų nupirko miltų ir kaimynei iškepė pyragiuką. Tačiau ir jis bent vieną žmogų padarė laimingą.“
