Per ilgą muzikinę karjerą Laurita Peleniūtė dalyvavo arba sukūrė tiek folkloro projektų, kad vargu, ar pati sugebėtų išvardyti. Nuo dalyvavimo legendinėje „Kūlgrindoje“ ar „Žalvarinyje“ iki sukurtų „Margos muzikos“, „Upinių“, „The Baltic sisters“, „Elektroninių sutartinių“.
LRT PLIUS laidoje „Pasivaikščiojimai“ L. Peleniūtė sako visada kėlusi klausimą: o kas gi yra folkloras, kas yra kanonas, kaip reikia dainuoti „liaudies“ dainas ir kas turi į jas teisę? Galiausiai sutartinės tapo jos gyvenimo tema ir darbu.
Viso pokalbio su L. Peleniūte klausykite čia:
– Ar tu domiesi lietuviškais augalais, žolėmis? – Taip, bet taip, kaip žoles pažino mano mama, aš tikrai jų nepažinsiu. Ji ne žolininkė, bet yra senosios kartos moteris, kuri savo darže žino kiekvienos žolės pavadinimą. – Ar tavo šeima daininga?– Mano senelis dainavo ir baba – ta karta mėgo dainuoti. Aš užaugau žaisdama po stalu, kol vykdavo dainingos šventės, tais laikais niekam nerūpėjo, ar dainuoji gražiai – yra daina ir reikia dainuoti. Mano senelis buvo garsus armonikos virtuozas kaime, vykdavo neįtikėtini bendruomenių šokiai. Ten grojo ir mano tėtis, ir jo sesuo, ir jo brolis. – Ar su tėvu buvote artimi?– Labai, vis dar esame, nors jo nebėra. Esu dalis jo.
