Europos saugumas šiandien yra testuojamas ne tik hibridiniais, bet ir tiesioginiais karo veiksmais Ukrainoje. Pripažįstant, kad Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą, energetinis šantažas, kibernetinės atakos ir nestabili saugumo aplinka verčia Europą iš naujo įvertinti savo pačios galimybes, vis dėlto NATO ir JAV indėlis į Europos saugumą išlieka esminis. Klausimas, ar Europos Sąjunga turėtų atsiriboti nuo JAV saugumo skėčio, apskritai neturėtų kilti. Toks požiūris būtų klaidingas ir net pavojingas.
Kitas klausimas – ar Europa gali sustiprinti savo gynybinius pajėgumus taip, kad būtų pajėgi greičiau reaguoti į krizes, labiau remtis savo pramone, užtikrinti paramos Ukrainai tęstinumą ir kartu tapti stipresne transatlantinio aljanso dalimi.
Svarbu prisiminti, kad reikalavimai Europos valstybėms daugiau prisidėti prie NATO gynybos nėra naujas reiškinys. Tai neatsirado vien su Donaldo Trumpo administracija, nors būtent ji šį klausimą iškėlė garsiausiai. Dar Šaltojo karo pabaigoje ir po jo JAV administracijos nuolat kėlė vadinamojo naštos pasidalijimo klausimą. 1980-aisiais Jungtinės Valstijos net turėjo specialų atstovą NATO naštos pasidalijimo klausimams, o JAV Kongresas ir Pentagonas rengė metines ataskaitas apie sąjungininkų indėlį į bendrą gynybą. Todėl amerikiečių raginimas Europai daugiau investuoti į savo saugumą yra sena transatlantinių santykių tema, tik šiandien ji skamba kur kas rimčiau dėl Rusijos karo prieš Ukrainą.
