Kanų kino festivalyje vos prieš kelias dienas programoje „Kritikų savaitė“ įvyko režisieriaus Arno Balčiūno trumpametražio filmo „Klasės nuotrauka“, kurį prodiusavo Morta Verbickaitė, premjera. Filmas pasakoja apie atsisveikinimą su brangia vieta – mokykla.
Tačiau šioje siužetinėje linijoje režisierius sutalpina labai daug – visų pirma, praeities ženklų nykimą mūsų greitai besikeičiančioje šalyje. Taip pat kalba apie žmones, kurie liko tik atmintyje. Taiklus, šmaikštus, bet ir melancholiškas filmas fiksuoja tiek vidinius, tiek išorinius pokyčius. Džiugu, kad A. Balčiūno baigiamasis magistrantūros studijų darbas iškart žengė į tokį prestižinį ekraną ir dar kartą sėkmingai priminė apie Lietuvos kiną tarptautinei bendruomenei.
Šiais metais pagrindinėje konkursinėje Kanų kino programoje labai daug filmų, kurie aiškūs kaip paprasta matematinė lygtis. Ima atrodyti, kad bijoma žiūrovams pasiųsti sudėtingesnių užduočių ar palikti atvirų klausimų. Žinoma, filmai nebūtinai turi būti sudėtingi, priversti mus įtemptai mąstyti, bet bent man norisi šiek tiek daugiau nei filmo, kuris telpa į vieną pastraipą. Vienas tokių netelpančių – Arthuro Harario filmas „Nepažįstama“ („The Unknown“).
Filmo premisa (prielaida – LRT) – mįslinga. Melancholiškas fotografas Davidas viename renginyje iš toli užfiksuoja moterį vardu Eva, vėliau vakarėlyje jis ją vėl pamato, nuseka paskui, permiega su ja ir pabunda jos kūne. Ne, tai ne mokslinės fantastikos filmas, o tapatybės, tęstinumo, atvaizdų apmąstymas realistinėje paradigmoje. Pagrindiniu veikėju išlieka Davidas, tik jau kitame kūne, sekame jo savojo kūno paieškas. Jis pradeda nuo gilinimosi, kas yra toji Eva, kurios kūne jis apsigyveno.
