Mokyklose vaikai mokomi klaidingai Jonui Basanavičiui priskiriamos ištaros: „Tauta, nežinanti savo praeities, neturi ateities.“ Tai yra gerokai vėlesnis, ideologinis J. Basanavičiaus minčių parafrazavimas. O jis pats „Aušros“ laikraščio „Priekalboje“ 1883 metais citavo lotynišką posakį: Homines historiarum ignari semper sunt pueri („Žmonės, nusidavimų nepažįstantieji, vis yra vaikai“).
T. y. nepažinusieji istorijos yra nesubrendę, nesavarankiški, bet tai nereiškia, kad jie neturi ateities. Kitoje tos pačios „Priekalbos“ vietoje jis sako: „Su Viešpaties pagalba mes kiek pajėgdami ir įmanydami triūsimės ir ruošimės, tos dūmos būdami, jog ir mūsų darbas gali būti naudingas. Kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!“
Anksčiau nei jis Apšvietą kaip išvadavimą iš nesavarankiškumo arba nebrandumo (ir taip galima išversti) apibūdino Immanuelis Kantas. Pagal analogiją galime teigti, kad J. Basanavičiui tautos aušra ir yra Apšvieta („aušrai auštant“), kas ir reiškia savo nesavarankiškumo, nebrandumo įveikimą.
Nesavarankiškumui priklausė ne tik paklusimas Rusijos valdžiai ir jos ponams, ne tik nemokėjimas skaityti ir rašyti, bet ir aklas, nepagrįstas, nekritiškas tikėjimas istorijomis. Rusijos Imperijoje priešingai – Apšvietos politinių idealų kritikai citavo Prancūzijos revoliucijos nekentėją Josephą de Maistre‘ą, plėtojo mistinę carizmo tradiciją ir, remdamiesi stačiatikiškai slavianofiliška papasakota istorija, priešinosi Vakarų Apšvietai. Taigi, praeities studijos ne savaime atveria ateitį, o tik tada, kai istoriją drąsiai tyrinėja apšviestasis, savarankiškas ir atsakingas protas. Ir būtent tai reikia akcentuoti, o ne praeities žinojimą. O pasakojimai apie praeitį gali būti ideologiniai nuodai. Tai įrodo Vladimiras Putinas ir jo parankinis istorikas Vladimiras Medinskis, Rusijos leidžiami propagandiniai istorijos vadovėliai, tarp jų ir melaginga Lietuvos istorija (rusų kalba).
