Nacionalinėje dailės galerijoje surengta ilgai laukta fotografo Virgilijaus Šontos (1952–1992) retrospektyva „Atsakymas, mano drauge, plaikstosi vėjyje“ (kuratoriai dr. Margarita Matulytė ir Gintaras Česonis). Lankytojai kviečiami supantis ant parodos erdvėje įrengtų sūpynių įsižiūrėti į bene 200 atrinktų originalių menininko sidabro atspaudų, dokumentų, objektų.
Paroda išryškina menininko egzistencinius svyravimus tarp okupacinio režimo primestų taisyklių, fotografinių ieškojimų, queer žvilgsnio. Tačiau kiek drąsiai galime kalbėti apie V. Šontos palikimą, jo kūrybos reikšmę ir išskirtinumą Lietuvos fotografijos lauke, pažeidžiamumo ir intymumo reprezentaciją? LRT KLASIKOS laidoje „Parodų rūmai“ – pokalbis su menininku, tyrėju, kuratoriumi dr. Pauliumi Petraičiu ir „išgir̃stì“ Vilniaus queer archyvo ir projektų erdvės kuratoriumi, psichoterapeutu Augustu Čičeliu.
|00:00
– Aistė Stonytė šiuo metu apie V. Šontą kuria filmą. Kodėl ir kada ateina laikas prikelti tokių asmenybių, kaip V. Šonta, Vitas Luckus, Veronika Šleivytė ar Milda Drazdauskaitė, kūrybą naujam interpretavimui? Ar tai yra diskurso prisotinimo strategija, įrašymo į meno istoriją būdas?
P. Petraitis: Šitą atradimų bangą matyčiau kaip struktūrinę kompensaciją tylai, kuri buvo kelis dešimtmečius. Tuos menininkus, kurie buvo paribiuose dėl politinių, politsocialinių priežasčių, kompensuojant verta iškelti į šviesą. Istorijai perrašyti reikia truputį pastangos. Man atrodo, tai yra ir M. Matulytės nuopelnas, kad įvyko ir V. Luckaus paroda, kuri – labai svarbi, puikiai jį aktualizavo. Nuo V. Šontos mirties praėjo daugiau nei 30 metų, todėl atėjo laikas apmąstyti.
