Pasitinkant premjerą Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė, belaukdama savo pirmosios operos „Apversta tikrovė“ išsipildymo scenoje, teigia: „Opera – menų sintezės reiškinys, ir tik visus jos aspektus patiriant kartu galima pasakyti, ar scenoje įvyko stebuklas, ar ne.“

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras rugsėjo 18 d. kviečia į išskirtinę premjerą – pasaulinio garso lietuvių kompozitorės Ž. Martinaitytės sukurtą operą „Apversta tikrovė“, kurios bendraautoris ir idėjinis bendramintis – žymusis režisierius, kostiumų ir šviesų dailininkas, scenografas Robertas Wilsonas.

Kaip žinoma, šis kūrėjas labai netikėtai paliko pasaulį 2025 m. liepos 31-ąją, tačiau iki pat mirties jis buvo paniręs į kūrybą, kaip visada atkakliai generavo idėjas, plėtojo ir grynino jų realizavimo koncepcijas, siekdamas stulbinančios precizikos, kurios pagrindu pasiekiama ir sukuriama švarios šviesos estetika. Kaip galima trumpai apibūdinti R. Wilsono kūrybinės raiškos stilių – kartą išvydęs šio menininko darbą scenoje, įspūdį nešiosiesi visą gyvenimą ir jo nesumaišysi su niekuo kitu.

Po kūrėjo mirties į operos „Apversta tikrovė“ kūrybinį procesą įsitraukė kolegos bendraminčiai, su kuriais drauge nueita ilga istorija, keliaujant per skirtingus žanrus, kūrinius, jų manifestacijas. Operos libreto autorius – dramaturgas Konradas Kuhnas, režisierė Nicola Panzer, scenografė Stephanie Engeln, šviesų dailininkas Marcello Lumaca – jie kartu su vaizdo projekcijų dailininku Robertu Pflanzu, kostiumų dailininke Sarah Mittenbühler, grimų ir perukų dailininke Manu Halligan, žinoma, meno vadovu ir dirigentu Modestu Pitrėnu, dirigentu Robertu Šerveniku, dirigento asistente Raimonda Skabeikaite bei artistų trupe, laikydamiesi R. Wilsono išsakytų minčių, duotų gairių, įgyvendinimo vizijos nuorodų, siekdami jas įprasminti, kuria savąjį spektaklį, idant visomis prasmėmis žiūrovų akivaizdoje scenoje išsiskleistų „Apverstos tikrovės“ realybė, kurios materialiai nematerialų garsų pasaulį išrašė muzikos autorė Ž. Martinaitytė.