Lietuvoje sparčiai daugėja asmeninių trenerių, tačiau nemaža dalis jų į šią profesiją ateina ne baigę sporto studijas ar trenerių kursus universitete, o remdamiesi vien asmenine sportine patirtimi, rašoma Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) pranešime žiniasklaidai.
Neretai būsimas treneris – tai asmuo, sportavęs nuo paauglystės, kuris pats, pasiekęs tam tikrą sportinę formą, nusprendžia, kad gali treniruoti ir kitus. Klientų tokiems treneriams netrūksta, tačiau ar sportinė patirtis savaime reiškia kompetenciją?
Kaip teigia VDU trenerių kursų dėstytojas, Vytauto Kavolio transdisciplininių tyrimų instituto mokslininkas, profesorius habil. dr. Albertas Skurvydas, būtent čia slypi didžiausia rizika: netiksliai parinkti pradedančiojo trenerio krūviai gali ne tik sulėtinti profesionalaus sportininko ar sportuojančiojo pažangą ir talentą, bet ir sukelti rimtas sportines traumas.
Kodėl treniruojant sportinės patirties neužtenka?
Daugelis šiandien dirbančių asmeninių trenerių savo kelią į šią profesiją pradėjo ne per sportinio ugdymo studijas, o per asmeninę patirtį: sportavo nuo mokyklos laikų, pasiekė gerų rezultatų ir nusprendė, kad gali treniruoti ir kitus. Tačiau, pasak prof. habil. dr. A. Skurvydo, praktinė patirtis tesudaro tik nedidelę – sąlyginai „šimtąją“ – viso reikalo dalį.
