Svarbiausia Leipcigo–Halės oro uosto incidento naujiena man yra ne tai, kad Rusija vykdo hibridinį karą prieš Europą. Tai jau žinome. Nauja yra tai, kad Vokietija galbūt pradeda keisti atsako į šį karą logiką.
Iki šiol Vokietija, kaip ir nemaža dalis Vakarų, į Rusijos hibridines ir sabotažo operacijas dažniausiai atsakydavo tuo, ką galima pavadinti „atsparumo stiprinimu“: daugiau apsaugos, daugiau žvalgybos darbo, daugiau kibernetinio saugumo, daugiau investicijų į kritinę infrastruktūrą. Žinoma, būdavo ir diplomatinių protestų, sankcijų ar Rusijos pareigūnų išsiuntimo, tačiau labai dažnai trūko aiškaus principo: jeigu Rusija puola, pati Rusija turi už tai sumokėti konkrečią kainą.
O progų tokiai politikai buvo daugiau nei pakankamai. Vokietija jau yra susidūrusi su Rusijai priskiriamomis žmogžudystėmis ir jų planais, sabotažu, šnipinėjimu, kibernetinėmis operacijomis ir kitais hibridiniais veiksmais. Vienas ryškiausių atvejų – 2019 m. Berlyno Tiergartene įvykdytas čečėnų kilmės Sakartvelo piliečio Selimchano Changoschvilio nužudymas, kurį Vokietijos teismas susiejo su Rusijos valstybės struktūromis. Vėliau paaiškėjo ir apie Rusijai priskiriamą planą nužudyti „Rheinmetall“ vadovą Arminą Pappergerį. Visa tai rodė, kad Rusijos veikla Europoje peržengė tradicinio šnipinėjimo ribas.
