Praėjo vos viena rugsėjo diena. Mokyklose nespėjo įvykti pirmosios pamokos, mokytojų vazose nespėjo apvysti gėlės, o švietimo politikos padangėje jau prasidėjo audra.
Per 24 valandas sugebėjome pastatyti visą tragikomedijos sceną: prezidentas Gitanas Nausėda viešai abejoja, ar švietimo, mokslo ir sporto ministrė Raminta Popovienė apskritai dirba, ar tik imituoja darbą. Ministrė ginasi, kad darbo neimituoja, o premjeras Mindaugas Sinkevičius ištraukia seną, laiko patikrintą ir visiškai neveikiantį biurokratinį triuką – buria dar vieną darbo grupę rimčiausioms švietimo problemoms nustatyti.
Sveiki atvykę į naujus mokslo metus! Juos galėtume iliustruoti Renesanso tapytojo Pieterio Bruegelio Vyresniojo kūriniu „Aklieji veda akluosius“. Tai bibline parabole paremtas paveikslas apie akląjį, kuris tampa vedliu kitiems. Jame matyti šeši akli vyrai, einantys vienas paskui kitą. Deja, pirmasis jau krenta į griovį, antrasis griūva paskui jį, o kiti dar eina, nes nieko nemato. Sunku sugalvoti tikslesnę metaforą švietimo būklei ir visam švietimo politikos teatrui.
Mokytojas negali amžinai būti vienintelis žibintas sistemoje, kuri pati nenori matyti kelio.
Nuo Seimo rinkimų praėjo beveik dveji metai, paskirtas trečiasis premjeras. Nors prasidėjo nauji mokslo metai, už švietimą atsakingos institucijos atrodo taip, lyg tik dabar būtų atsivertusios sąsiuvinį ir pamačiusios, kad švietimo namų darbų niekas neatliko.
