Pastarosiomis dienomis mano bičiuliai iš katalikų iniciatyvos „Svarbus reikalas“ pasakė ir parašė daug gerų įžvalgų apie siūlomą įsteigti nepriklausomą ekspertinį tyrimą, kuris padėtų išsiaiškinti seksualinių nusikaltimų mastą Bažnyčioje Lietuvoje. Nesikartodamas norėčiau pridėti keletą savų, kad ir neoriginalių, minčių.
Nepriklausomas tyrimas (ar auditas, jei norite) nėra vien apie praeitį – ką nuolat kartoja interviu davę vyskupai ar šios idėjos kritikai.
Pirmiausia, nusikaltimų aukos nėra praeitis. Šie asmenys gyvena šiandien, su savomis traumomis, skausmu, patirta neteisybe (kad geriau suprastume jų tragediją, labai rekomenduoju prancūzų viktimologės Isabellės Chartier Siben knygą „3 dienos naktyje“). Ir tai yra žmonės – neatmeskim, kad daug žmonių, – apie kuriuos mes lig šiol nežinome.
Gerai, kad per atsitiktinumą teisėsaugos pareigūnai užčiuopė kunigo pedofilo veiklą. O jei nebūtų? Nusikaltėlis ir toliau sau klebonautų. Nesiimu spręsti, kodėl per 20 metų jo aukos pačios nesikreipė nei į teisėsaugą, nei į Bažnyčią – gal bijojo, o gal (ką tenka vis išgirsti iš įvairių atvejų) jų skundai nesujaudino Bažnyčios vadovybės.
Ką tokiu atveju žmogui daryti? Taip, Vilniaus arkivyskupija įsteigė Patyrusiųjų išnaudojimą išklausymo tarnystę – bet kiek realiai žmonių per metus ten kreipiasi? Su visa derama pagarba ten dirbantiems žmonėms ir geriems norams, dar prieš prasidedant šiai tarnystei abejojome jos nauda: sunku įsivaizduoti, kad nuo Bažnyčios skaudžiai nukentėjęs asmuo (galbūt nesulaukęs pagalbos iš Bažnyčios), eitų ten pat guostis ir ieškoti teisybės.
