Lietuviškos pramonės ir pramoninio dizaino pradžia buvo ambicinga. Jau 1919 metais profesorius Jonas Šimkus, tuometis LR prekybos ir pramonės ministras, numatė, kad Lietuva turi kurti ir gaminti viską – nuo tekstilės iki žemės ūkio mašinų. Per du nepriklausomybės dešimtmečius išsilavinę pirkėjai turėjo gausią ir tarptautinėse parodose įvertintą lietuviško dizaino pasiūlą. Tačiau 1940–1944 metų okupacija ir karas šią raidą nutraukė.
Sustabdyta dizaino evoliucija
Žmogaus sukurti daiktai puikiai iliustruoja šalies istoriją. Deja, jie dažnai neatlaiko krizių – karai, okupacijos ir represijos greitai sunaikina materialųjį paveldą. Atsivėrusi tuštuma užpildoma svetimais artefaktais, todėl pokarinė lietuviško dizaino istorija vystėsi fragmentiškai, tarsi ištuštėjusiame lauke, kuriame likę tik tarpukarinės daiktų gausos pėdsakai ir palaipsniui atsirandantys socialistiniai naujadarai.
Sovietmečiu Lietuvoje buvo suformuota institucinė dizaino sistema: veikė specializuoti konstravimo biurai, buvo įteisintas kūrinių patentavimas, organizuotos parodos. Tačiau ši sistema nedirbo žmonėms. Profesionalių dizainerių, tuo metu vadintų dailininkais-konstruktoriais, sukurti prototipai sovietinės gamybos mašinoje neatpažįstamai pasikeisdavo: menko estetika, prastėjo kokybė.
